IRC-Galleria

Uusimmat blogimerkinnät

Selaa blogimerkintöjä

Blogi

« Uudemmat - Vanhemmat »

Ceremonija*Lauantai 02.01.2010 17:52

Maršas aidėjo per lėtai, sunkiai taikiau žingsnius prie jo ritmo.
Laimė, kelias buvo trumpas. Galų gale priėjau. Edvardas ištiesė ranką. Čarlis paėmė mano plaštaką ir pagal seną kaip pasaulis tradiciją įdėjo ją į Edvardo delną. Paliečiau šaltą jo odos stebuklą ir pasijutau lyg namie.
Mūsų priesaikos buvo paprastos, ištartos milijonus kartų, nors tokia kaip mudviejų pora tai sakė pirmą kartą. Paprašėme pono Vėberio padaryti vieną nedidelį pakeitimą. Jis mielai pakeitė eilutę "kol mirtis mus išskirs" į "kol abu gyvensime".
Tą akimirką, dvasininkui tariant šiuos žodžius, mano pasaulis, taip ilgai stovėjęs aukštyn kojomis, regis, grįžo savo vieton. Supratau, kokia paika buvau, kad bijojau - lyg tai būtų gimtadienio dovana ar koks trikdantis pasirodymas, pavyzdžiui, išleistuvių vakarėlis. Žiūrėjau į švytinčias, pergalingas Edvardo akis ir žinojau, kad aš taip pat laimiu. Nes niekas nesvarbu, išskyrus tai, kad būsiu su juo.
Nesusivokiau verkianti, kol prireikė ištarti priesaiką.
- Taip, - vos girdimai sušnabždėjau, mirkčiodama, kad pamatyčiau jo veiką.
Kai atėjo eilė kalbėti jam, žodžiai skambėjo aiškiai ir džiaugsmingai.
- Taip, - prisiekė jis.
Ponas Vėberis paskelbė mus vyru ir žmoną, tada Edvardas ištiesė rankas ir atsargiai suėmė mano veidą, lyg jis būtų gležnas kaip virš galvų plevenantys žiedlapiai. Akinama ašarų bandžiau suvokti neįtikimą tiesą, šis nuostabus vyras MANO. Atrodė, iš jo auksinių akių taip pat ištrykš ašaros - jei tai būtų įmanoma. Jis palenkė galvą prie manęs, pasistiebiau ant pirštų galų ir su puokšte rankoje apglėbiau jo kaklą.
Jis bučiavo mane švelniai, susižavėjęs; užmiršau minią, vietą, laiką, priežąstį... Teprisiminiau, kad jis mane myli.

51 puslapis*Lauantai 02.01.2010 17:50

...Vingrią melodiją papildė fanfaros. Supratau, kad tai ženklas man.
- Tik nepaleisk manęs, tėti, - sušnabždėjau. Čarlis tvirtai paėmė mane už parankės.
Kaskart po vieną žingsnelį, tariau sau, mums pradėjus leistis letu maršo ritmu. Nepakėliau akių, kol po kojomis pajutau tvirtą žemė, nors girdėjau, kaip man pasirodžius ima murmėti ir šnarėti svečiai. Nuo tų garsų skruostus užliejo raudonis; žinoma, to iš manęs ir reikėjo tikėtis.
Vos nulipusi nuo klastingųjų laiptų, ėmiau žvalgytis jo. Akimirką mano dėmesys patraukė gausa baltų dirbtinių žiedų, girliandomis kabančių visame kambaryje. Jie buvo perpinti baltais lengvais kaspinais. Bet atplėšiau akis nuo išdabintų skliautų ir apžvelgiau atlasu išpuoštų kėdžių eiles - dar skaisčiau išraudau išvydusi visas tas sužiurusias į mane akis, - ir galiausiai išvydau jį, stovintį baltų gėlių arkoje su dar daugiau kaspinų.
Beveik nemačiau šalia jo stovinčio Karlailo ir už jųdviejų pasislėpusios Andželos tėvo. Nepastebėjau nei savo mamos, turinčios sėdėti pirmoje eilėje, nei naujosios šeimos, nei kitų svečių - dar ateis jų eilė.
Temačiau Edvardo veidą; jis užpildė mano regėjimą, užtvindė mintis. Akys buvo liepsnojančio aukso spalvos; tobulas veidas atrodė bemaž rūstus nuo stiprių jausmų. Sutikęs mano susižavėjusį žvilgsnį jis nusišypsojo kvapą gniaužiančia džiaugsminga šypsena.
Tik tvirta Čarlio ranka sutrukdė galvotrūkčiais pulti prie jo.

Kaunas*Lauantai 02.01.2010 17:48

Tai miestas kuriame aš gimiau, miestas kuriame aš augu, susipažįstu su gamta, žmonėmis ir kuriame atrandu naujų, dar nepatirtų nuotykių.
Šiame mieste,manau, kiekvienas galime atrasti sau patinkančią vietą: jei tau patinka gyvūnai, tau tikriausiai patiks pasivaikščioti zoologijos sode, patinka gamta - yra nuostabus ĄÂžuolyno parkas, ten ramu ir jauku, o jei tiesiog nori pailsėti gali prisėsti ant suoliuko ir stebėti praskrendančius paukščius, pravažiuojančias mašinas, skubančius ar besiilsinčius žmones, krentančius lapus -rudenį ir besiskleidžiančias gėles - pavasarį.
Man patinka kartais neskubėti, sustoti ir apsidairyti koks visgi gražus yra mano miestas, kaip gražiai čia lyja lietus ar krinta snaigės, nesvarbu, kad galbūt visur vienodai lyja ar vienodai sninga,bet man gražu čia, nes čia kitaip, atrodo viskas daug jaukiau ir artimiau širdžiai. Patinka man vasarą nuvažiuoti prie Kauno marių ir paplaukioti šiltame vandenyje, o žiemą pavaikščioti ant užšalusio Kauno marių ledo...
Senamiestyje, o ypač žiemą, prieš Kalėdas, būna taip gražu: ten stovi eglė - didelė,graži, aplink visi buriuojasi su gera nuotaika, laime švytinčiais veidais. Ten pat, Senamiestyje, stovi didelė Kauno pilis apie kurią yra sukurta daug legendų, taip gera ten praleisti šiltą vasaros dieną, pasivaikščioti šalia esančiame parkelyje.
O kaip gera vakare sėdėti prie Nemuno ir žiūrėti į besileidžiančią saulę ir kylantį mėnulį.
Kad ir kur eičiau, kad ir kur būčiau šis miestas bus mano širdyje. Kaunas tai mano miestas...

Pabudimas*Lauantai 02.01.2010 17:46

Laikas teka. Net tada, kai tai atrodo neįmanoma. Net tada, kai kiekviena sekundė sukelia tokį skausmą, lyg žaizdoje tvinkčiotų kraujas. Jis slenka nevienodai,keistai trūkčioja arba ramiai sustoja,bet vistiek slenka.

Nauja pradžiaLauantai 02.01.2010 17:45

Prisitaikysim ir čia ;}
« Uudemmat - Vanhemmat »